Šiluvos bazilika ir Stebuklingas paveikslas
Šiluvos švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika
Petro Simono Gedgaudo 1457 – aisiais įsteigtoji bažnyčia neišliko, bet Apvaizdos sumanymu išsaugotas ir išgarsėjęs duotasis bažnyčiai titulas – Švč. Mergelės Marijos Gimimo.
XVI a. Šiluvon įsisukus reformacijos vėjams, neliko ir Šiluvos katalikų bažnyčios. Šiluvos istorijos kryptį pakeitė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas. Nauja, nedidelė medinė katalikų bažnyčia pastatyta 1623-1624 metais klebono Jono Smolkos – Kazakevičiaus rūpesčiu. Atgaivinus atlaidus, į Šiluvą atvykdavo daug tikinčiųjų ir jau netilpdavo bažnyčioje. Apie 1641 metus pastatyta gerokai didesnė kryžiaus formos medinė bažnyčia.
Po šimtmečio vyskupui Antanui Tiškevičiui teko rūpintis statyti naują mūrinę bažnyčią. Ypatinga šventė Šiluvos istorijoje – 1786-ųjų Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Tų metų rugsėjo 8-ąją vainikuotas malonėmis garsėjantis paveikslas ir konsekruotas naujai pastatytos bažnyčios didysis altorius, o rugsėjo 10-ąją vyskupas Tadas Juozas Bukota pašventino ir pačią bažnyčią.
1974 m. Popiežius Paulius VI Šiluvos bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą, rodantį jos svarbą.
Dabartinė Šiluvos bažnyčia yra raudono mūro. Ji veikiausiai paskutinis Lietuvoje toks vientisas vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas, kuriame išsaugotas ir beveik nepakeistas vidaus dekoras.
Petro Simono Gedgaudo 1457 – aisiais įsteigtoji bažnyčia neišliko, bet Apvaizdos sumanymu išsaugotas ir išgarsėjęs duotasis bažnyčiai titulas – Švč. Mergelės Marijos Gimimo.
XVI a. Šiluvon įsisukus reformacijos vėjams, neliko ir Šiluvos katalikų bažnyčios. Šiluvos istorijos kryptį pakeitė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas. Nauja, nedidelė medinė katalikų bažnyčia pastatyta 1623-1624 metais klebono Jono Smolkos – Kazakevičiaus rūpesčiu. Atgaivinus atlaidus, į Šiluvą atvykdavo daug tikinčiųjų ir jau netilpdavo bažnyčioje. Apie 1641 metus pastatyta gerokai didesnė kryžiaus formos medinė bažnyčia.
Po šimtmečio vyskupui Antanui Tiškevičiui teko rūpintis statyti naują mūrinę bažnyčią. Ypatinga šventė Šiluvos istorijoje – 1786-ųjų Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Tų metų rugsėjo 8-ąją vainikuotas malonėmis garsėjantis paveikslas ir konsekruotas naujai pastatytos bažnyčios didysis altorius, o rugsėjo 10-ąją vyskupas Tadas Juozas Bukota pašventino ir pačią bažnyčią.
1974 m. Popiežius Paulius VI Šiluvos bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą, rodantį jos svarbą.
Dabartinė Šiluvos bažnyčia yra raudono mūro. Ji veikiausiai paskutinis Lietuvoje toks vientisas vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas, kuriame išsaugotas ir beveik nepakeistas vidaus dekoras.
Šiluvos Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas
Iš kur atveštas šis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kaip jis atsirado Šiluvoje, galutinai nėra aišku. Kai kuriose populiariuose Šiluvos istorijose pasakojama, kad jis neva atrastas miške. Vargu ar tai gali būti istorinė tiesa. Tais laikais buvo įsigalėjusi tradicija garsiems paveikslams priskirti nepaprastą, beveik stebuklingą kilmę.
Dauguma apie Šiluvą rašiusių autorių samprotauja, kad šis paveikslas veikiausiai atrastas po Marijos apsireiškimo iš žemės iškastoje skrynioje su vadinamuoju Šiluvos lobiu. Ten jis buvo paslėptas Šiluvoje įsigalėjus kalvinams ir sunykus katalikų bažnyčiai. Ši hipotezė atrodo gana įtikinama, paaiškinanti kai kuriuos sunkiai suprantamus ir nežinomus dalykus, pavyzdžiui, kaip taip greit šis paveikslas išgarsėjo. Taip pat šia istorija Dievo Motinos paveikslas vykusiai siejamas su Marijos apsireiškimu.
Pirmą kartą apie garsųjį Mergelės Marijos paveikslą užsimenama vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1646 m. pranešime Šventajam Sostui. Vyskupas rašo, kad Šiluvos bažnyčioje esantis Švč. Mergelės paveikslas garsėja malonėmis ir dvasinėmis dovanomis, bet neužsimena kad buvo rastas skrynioje. Seniausioje rankraštinėje kan. M. Sviekausko apie 1651 m. rašytoje Šiluvos istorijoje irgi nesakoma, kad garsusis paveikslas rastas atkastoje skrynioje, tik keliais žodžiais perteikiamas „senovės“ pasakojimas: „O apie švč. Mergelės senąjį paveikslą, kuris buvo senoje bažnyčioje, pagal senovės pasakojimą, atrastą Šiluvos miške, yra tokia žinia, kad kalvinai, paėmę bažnyčią, paveikslą sudegino.“
XVIII a. ir vėlesniuose šaltiniuose dažniausiai rašoma, kad paveikslas atrastas po Marijos apsireiškimo skrynioje kartu su kitu bažnyčios turtu. Vyskupas Antanas Tiškevičius rašydamass pranešimą Šventajam Sostui mini, kad stebuklingas paveikslas „drauge su bažnyčios dokumentais buvo paslėptas žemėje po dideliu akmeniu“.
Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą veikiausiai sukūrė vietinis dailininkas XVII a. 3 dešimtmtyje. Užsakovas galėjo būti Šiluvos klebonas Jonas Smolka – Kazakevičius, rūpinęsis bažnyčios statyba. Paveikslą galėjo parūpinti ir jėzuitai, nes jų vadovaujama Kražių kolegija buvo pasirinkę Šiluvos Dievo Motiną savo globėja.
Šiluvos švč. Mergelės Marijos paveiksle nutapyta Marija ant kairės rankos laikantį Kūdikį, aprengtą ilgu apsiaustu. Jėzus dešine ranka laimina, o kairėje laiko Šventąjį Raštą. Marija apsisiautusi tamsiu apsiaustu, dengiančiu ir galvą. Kaktos gaubte – kryželis, virš galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas. Dievo Motinos rankos sukryžiuotos – dešinioji uždėta ant kairiosios. Ties dešiniuoju petimi – didelė šviesi aštuonkampė žvaigždė. Jos pagrinduose slypi kryžius, pirmųjų krikščionių laikytas Kristaus monograma. Tad žvaigždė marijos petyje reiškia, kad ji yra Dievo Sūnaus Motina. Paveikslo kompozicija rodo, kad jis yra seno bizantiškojo ikonografinio tipo, vadinamojo Hodegetria (Kelrodė). Šio paveikslo pirmavaizdis – Marijos Snieginės ( Salus populi romani) ikona, esanti Romoje, Švč. Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje. Jos autorystė yra priskiriama šv. Lukui. Tad Šiluvos Dievo Motinos paveikslas yra vienas iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija.
Šis paveikslas lyginamas su garsiąja ikona Romoje leidžia tiksliau nustatyti ir Šiluvos Madonos paveikslo sukūrimo datą. Salus populi romani ikonos kopijas popiežius Pijus V leido daryti tik 1569 m. Vadinasi, Šiluvos Dievo Motinos paveikslas niekaip negalėjo būti nutapytas anksčiau. Tai patvirtina ir tapymo ant drobės aliejiniais dažais technika, kuri dar nebuvo taikyta XVI a. statant pirmąją bažnyčią.
Restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui.
Visuose vyskupų pranešimuose Šventajam Sostui apie Šiluvos Švč. Mergelės Marijos paveikslą rašoma kaip apie itin žmonių gerbiamą ir malones skleidžiantį. Paveikslo gerbimą paludija ne tik gausūs votai, paveikslo apdengiamas aptaisais, bet ir gausios bei įvairios pamaldumo praktikos: maldos, giesmės, ėjimas aplink altorių, kuriame kabo paveikslas, keliais.
Vienas iš svarbiausių teik Šiluvos, tiek ir paveikslo istorijoje įvykių – Švč. Mergelės paveikslo vainikavimas. Jis liudija ofiacialų Bažnyčios pripažinimą gautų malonių užtariant Šiluvos Mergelei. Vyskupas Jonas Lopacinskis 1774 m spalio 22 d. Persiuntė Romos šv. Petro bazilikos kapitulai kan. Tado Bukotos prašymą leisti vainikuoti Karalienės vainiku Šiluvos Dievo Motinos paveikslą. 1786 m. rugsėjo 8 d. paveikslas buvo vainikuotas uždedant karūnas ant Marijos ir Kūdikio galvų, kurį vainikavo vyskupas Steponas Giedraitis.
Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Paskutinė restauracija atlikta 2001-2003 m. Ilgas ir kruopštus darbas davė savo vaisių. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veidi ir kaklo linijos, išraiškingos akys. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo.
Iš kur atveštas šis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kaip jis atsirado Šiluvoje, galutinai nėra aišku. Kai kuriose populiariuose Šiluvos istorijose pasakojama, kad jis neva atrastas miške. Vargu ar tai gali būti istorinė tiesa. Tais laikais buvo įsigalėjusi tradicija garsiems paveikslams priskirti nepaprastą, beveik stebuklingą kilmę.
Dauguma apie Šiluvą rašiusių autorių samprotauja, kad šis paveikslas veikiausiai atrastas po Marijos apsireiškimo iš žemės iškastoje skrynioje su vadinamuoju Šiluvos lobiu. Ten jis buvo paslėptas Šiluvoje įsigalėjus kalvinams ir sunykus katalikų bažnyčiai. Ši hipotezė atrodo gana įtikinama, paaiškinanti kai kuriuos sunkiai suprantamus ir nežinomus dalykus, pavyzdžiui, kaip taip greit šis paveikslas išgarsėjo. Taip pat šia istorija Dievo Motinos paveikslas vykusiai siejamas su Marijos apsireiškimu.
Pirmą kartą apie garsųjį Mergelės Marijos paveikslą užsimenama vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1646 m. pranešime Šventajam Sostui. Vyskupas rašo, kad Šiluvos bažnyčioje esantis Švč. Mergelės paveikslas garsėja malonėmis ir dvasinėmis dovanomis, bet neužsimena kad buvo rastas skrynioje. Seniausioje rankraštinėje kan. M. Sviekausko apie 1651 m. rašytoje Šiluvos istorijoje irgi nesakoma, kad garsusis paveikslas rastas atkastoje skrynioje, tik keliais žodžiais perteikiamas „senovės“ pasakojimas: „O apie švč. Mergelės senąjį paveikslą, kuris buvo senoje bažnyčioje, pagal senovės pasakojimą, atrastą Šiluvos miške, yra tokia žinia, kad kalvinai, paėmę bažnyčią, paveikslą sudegino.“
XVIII a. ir vėlesniuose šaltiniuose dažniausiai rašoma, kad paveikslas atrastas po Marijos apsireiškimo skrynioje kartu su kitu bažnyčios turtu. Vyskupas Antanas Tiškevičius rašydamass pranešimą Šventajam Sostui mini, kad stebuklingas paveikslas „drauge su bažnyčios dokumentais buvo paslėptas žemėje po dideliu akmeniu“.
Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą veikiausiai sukūrė vietinis dailininkas XVII a. 3 dešimtmtyje. Užsakovas galėjo būti Šiluvos klebonas Jonas Smolka – Kazakevičius, rūpinęsis bažnyčios statyba. Paveikslą galėjo parūpinti ir jėzuitai, nes jų vadovaujama Kražių kolegija buvo pasirinkę Šiluvos Dievo Motiną savo globėja.
Šiluvos švč. Mergelės Marijos paveiksle nutapyta Marija ant kairės rankos laikantį Kūdikį, aprengtą ilgu apsiaustu. Jėzus dešine ranka laimina, o kairėje laiko Šventąjį Raštą. Marija apsisiautusi tamsiu apsiaustu, dengiančiu ir galvą. Kaktos gaubte – kryželis, virš galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas. Dievo Motinos rankos sukryžiuotos – dešinioji uždėta ant kairiosios. Ties dešiniuoju petimi – didelė šviesi aštuonkampė žvaigždė. Jos pagrinduose slypi kryžius, pirmųjų krikščionių laikytas Kristaus monograma. Tad žvaigždė marijos petyje reiškia, kad ji yra Dievo Sūnaus Motina. Paveikslo kompozicija rodo, kad jis yra seno bizantiškojo ikonografinio tipo, vadinamojo Hodegetria (Kelrodė). Šio paveikslo pirmavaizdis – Marijos Snieginės ( Salus populi romani) ikona, esanti Romoje, Švč. Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje. Jos autorystė yra priskiriama šv. Lukui. Tad Šiluvos Dievo Motinos paveikslas yra vienas iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija.
Šis paveikslas lyginamas su garsiąja ikona Romoje leidžia tiksliau nustatyti ir Šiluvos Madonos paveikslo sukūrimo datą. Salus populi romani ikonos kopijas popiežius Pijus V leido daryti tik 1569 m. Vadinasi, Šiluvos Dievo Motinos paveikslas niekaip negalėjo būti nutapytas anksčiau. Tai patvirtina ir tapymo ant drobės aliejiniais dažais technika, kuri dar nebuvo taikyta XVI a. statant pirmąją bažnyčią.
Restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui.
Visuose vyskupų pranešimuose Šventajam Sostui apie Šiluvos Švč. Mergelės Marijos paveikslą rašoma kaip apie itin žmonių gerbiamą ir malones skleidžiantį. Paveikslo gerbimą paludija ne tik gausūs votai, paveikslo apdengiamas aptaisais, bet ir gausios bei įvairios pamaldumo praktikos: maldos, giesmės, ėjimas aplink altorių, kuriame kabo paveikslas, keliais.
Vienas iš svarbiausių teik Šiluvos, tiek ir paveikslo istorijoje įvykių – Švč. Mergelės paveikslo vainikavimas. Jis liudija ofiacialų Bažnyčios pripažinimą gautų malonių užtariant Šiluvos Mergelei. Vyskupas Jonas Lopacinskis 1774 m spalio 22 d. Persiuntė Romos šv. Petro bazilikos kapitulai kan. Tado Bukotos prašymą leisti vainikuoti Karalienės vainiku Šiluvos Dievo Motinos paveikslą. 1786 m. rugsėjo 8 d. paveikslas buvo vainikuotas uždedant karūnas ant Marijos ir Kūdikio galvų, kurį vainikavo vyskupas Steponas Giedraitis.
Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Paskutinė restauracija atlikta 2001-2003 m. Ilgas ir kruopštus darbas davė savo vaisių. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veidi ir kaklo linijos, išraiškingos akys. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo.
Ligonių sveikatos koplyčia
Ilgai čia buvo Bažnyčios reikmenų sandėlys. Tik tarpukario laikotarpiu čia buvo įrengta koplyčia. Joje stovi iš Apsireiškimo koplyčios perkelta Dievo Motinos statula, nukaldinta Anglijoje XVIII a. viduryje. Virš jos užrašas: „Sveikata ligonių, melskis už mus“. Vyskupas M. Paliulionis 1886 . rugsėjo 8 d. Iškilmingai vainikavo Marijos Apsireiškimo vietoje stovėjusią statulą, vadinamą Ligonių Sveikata. Vainikai Marijai ir Kūdikiui nukaldinti už Šiluvos parapijiečių suaukotas lėšas.
Ilgai čia buvo Bažnyčios reikmenų sandėlys. Tik tarpukario laikotarpiu čia buvo įrengta koplyčia. Joje stovi iš Apsireiškimo koplyčios perkelta Dievo Motinos statula, nukaldinta Anglijoje XVIII a. viduryje. Virš jos užrašas: „Sveikata ligonių, melskis už mus“. Vyskupas M. Paliulionis 1886 . rugsėjo 8 d. Iškilmingai vainikavo Marijos Apsireiškimo vietoje stovėjusią statulą, vadinamą Ligonių Sveikata. Vainikai Marijai ir Kūdikiui nukaldinti už Šiluvos parapijiečių suaukotas lėšas.
